Afrikinis kiaulių maras yra kiaulių virusinė liga. Ornithodoros rūšių erkės gali užsikrėsti ir platinti Afrikinio kiaulių maro virusą (toliau – AKMV). Ornithodoros rūšių erkės gali būti AKMV rezervuaru. Manoma, kad jos neturi įtakos AKMV geografiniam paplitimui. Šernai neužsikrečia AKMV nuo Ornithodoros rūšių erkių, nes jie ilsisi gulėdami laukuose. Ornithodoros erraticus buvo pagrindinis AKMV platintojas Iberijos pusiasalyje. Sardinijoje ir kai kuriose Afrikos šalyse virusą platina persirgusios kiaulės. Kaukaze AKMV išplito dėl kiaulių ir šernų tiesioginių kontaktų.
AKMV gali platinti visų rūšių Ornithodoros genties erkės, priklausančios minkštųjų erkių (Argasidae) šeimai. Manoma, kad AKMV prisitaikė daugintis erkių organizmo ląstelėse. Nustatyta, kad AKMV genai koduoja faktorius, kurie reikalingi sėkmingam viruso dauginimuisi kiaulių ir erkių organizme. Nenustatyta, kad kietosios erkės ar kiti krauju mintantys bestuburiai platintų AKMV.
Manoma, kad AKMV plitimas yra susijęs su Ornithodoros rūšių erkių paplitimu. Ornithodoros erraticus ir Ornithodoros moubata rūšių erkės yra natūralūs AKMV rezervuarai, puikiai prisitaikę infekcijos platinimui gamtoje. Įrodyta, kad AKMV dauginasi šių rūšių erkių organizme ir išsilaiko nuo kelių mėnesių iki 5 metų. Kaskart kiaulėms užsikrėtus Ornithodoros rūšių erkėmis, kyla viruso paplitimo rizika.
Eksperimentiniai tyrimai rodo, kad AKMV platinti gali ne tik Ornithodoros erraticus ar Ornithodoros moubata, bet taip pat Ornithodoros coriaceus, Ornithodoros turicata, Ornithodoros parkeri, Ornithodoros puertoricensis rūšių erkės, aptinkamos Šiaurės Amerikoje ir Karibų baseine, bei Ornithodoros savignyi, nustatomos Afrikoje. Ornithodoros coriaceus, Ornithodoros savignyi ir Ornithodoros parkeri AKMV platina įvairiose erkių vystymosi stadijose, o Ornithodoros puertoricensis AKMV gali platinti su kiaušinėliais.
Ornithodoros moubata erkes užkrėtus AKMV, virusai pirmiausiai dauginasi vidurinės žarnos fagocituose ir epitelyje. Po 2 – 3 savaičių virusai dauginasi hemocituose, jungiamajame audinyje, seilių liaukose ir reprodukcijos organuose. Didžiausias virusų kiekis nustatomas seilių liaukose ir reprodukcijos organuose.
Ornithodoros erraticus erkes užkrėtus per burną, AKMV susidaro mažiau, negu jas užkrėtus suleidžiant AKMV į hemocelį. AKMV išsilaiko erkių organizme labai ilgai dėl nuolatinio virusų dauginimosi. Ispanijoje AKMV buvo išskirtas iš Ornithodoros erraticus erkių, praėjus 4 mėnesiams po AKM protrūkio. AKMV erkių organizme išsilaikė iki 8 metų. Portugalijoje, kiaulių fermoje, kurioje kiaulės pradėtos laikyti praėjus 2 metams ir 9 mėnesiams po AKM protrūkio, kiaulių mėginiuose buvo nustatytas AKMV. Erkių, surinktų iš ūkio, praėjus 2 metams po AKM protrūkio, nemaitintų ir laikytų laboratorijoje, organizme AKMV išsilaikė iki 3 metų.
AKMV dažniau nustatomas suaugusioms erkėms ir vėlesnių stadijų nimfoms. Daugiau AKMV nustatoma suaugusioms erkėms ir vėlesnių stadijų nimfoms praėjus ne daugiau kaip 32 savaitėms nuo AKM protrūkio. Pradinių stadijų nimfoms AKMV nustatoma mažiau. Praėjus 63 savaitėms po AKM protrūkio, AKMV sumažėja visose erkių vystymosi stadijose.
Dėl morfologinio panašumo atpažinti Ornithodoros erkių rūšis nėra lengva. Erkių rūšis nustatoma pagal lervas.
Ornithodoros erraticus gyvybės raidos ciklą sudaro kiaušinėlių, lervų, nimfų (3 – 5 stadijos) ir suaugusių erkių stadijos. Lervų ir visų stadijų nimfų vystymuisi reikalingas kraujas. Suaugusioms erkėms kraujas reikalingas dauginimuisi. Patelės kaskart padeda apie 120 kiaušinėlių. Gali būti iki 6 gonotropinių ciklų.
Laboratorijoje erkių vystymosi ciklas gali trukti 154 dienas. Aplinkoje erkių aktyvumas priklauso nuo sezono, temperatūros ir drėgmės. Žiemą erkės yra neaktyvios. Jų aktyvumas prasideda aplinkos temperatūrai pakilus iki 10 – 13 ºC. Iberijos pusiasalyje visas erkių vysytmosi ciklas gali trukti 2 – 4 metus.
Visų rūšių minkštųjų erkių nimfos ir suaugėlės be maisto gali išgyventi iki 5 metų. Reguliariai mintančios erkės gali gyventi iki 15 metų.
Paprastai Ornithodoros rūšių erkės parazituoja pas graužikus. Kiaulės yra laikomos atsitiktiniais erkių šeimininkais, nes erkės randa geras gyvenimo sąlygas kiaulių laikymo vietose. Kitais erkių atsitiktiniais šeimininkais gali būti žmonės, avys ir vištos. Portugalijoje paukščių lizduose buvo rastos kraujo prisisiurbusios erkės. Manoma, kad paukščiai gali būti alternatyviais erkių šeimininkais.
Ornithodoros erraticus grupei priklausančios erkės buvo nustatytos Europoje, Viduržemio jūros baseine, trečiosiose šalyse, Kaukaze ir Rusijos Federacijoje.
Ornithodoros erraticus erkių grupė svarbi, nes šios grupės erkės gali platinti AKMV. Tačiau šios grupės erkės neturi įtakos AKMV geografiniam paplitimui. Erkės dažniausiai maitinasi naktį, gyvūnams miegant. Pasimaitinusios gan trumpą (10 – 30 min.) laiką, jos palieka šeimininką. Todėl tikimybė, kad erkės galėtų išplisti pervežant užkrėstas kiaules, yra labai maža. Minkštosios erkės gali būti AKMV rezervuaru tam tikroje teritorijoje. Iberijos pusiasalyje nustatyti besikartojantys ligos protrūkiai buvo susiję su padidėjusia erkių populiacija. Ispanijoje AKM likvidavimo laikas buvo ilgesnis vietovėse, kur aplinkoje daug užsikrėtusių erkių.
Dėl ypatingos Ornithodoros rūšių erkių kutikulės sandaros jos lengvai gali prisitaikyti prie sausos (<20 % drėgmės) aplinkos ir aukštos temperatūros (63 ºC, kaip Ornithodoros moubata). Kieto apdangalo nebuvimas riboja minkštųjų erkių vystymąsi ir gyvybinį ciklą. Visos Ornithodoros rūšių erkės gyvena žemėje ar kitose apsaugotose vietose. Tai endofiliniai parazitai, gyvenantys gyvūnų buvimo vietose. Dažniausiai aptinkami smulkių žinduolių ir kitų stuburinių urvuose, laukinių gyvūnų slaptavietėse, lizduose, ypač kur randama ekskreto, išskyrų, kraiko. Kai kurios rūšys yra prisitaikiusios gyventi namų sąlygomis ir gali būti aptinkamos vištidėse, kiaulidėse, smulkių atrajotojų laikymo vietose, žmonių iš molio pastatytuose būstuose.
Nustatyta, kad pačios erkės išorinėje aplinkoje nemigruoja. Jos gali plisti su gyvūnais bei su užkrėstomis medžiagomis ar priemonėmis.
Išnaikinti Ornithodoros erraticus erkes, gyvenančias senose kiaulidėse, yra sudėtinga. Jos gali ilgai išbūti be maisto. Jų atsitiktiniais šeimininkais gali būti ne tik kiaulės, bet taip pat kitų rūšių gyvūnai. Erkės geba apsisaugoti nuo akaricidų, pasislėpdamos senų pastatų plyšiuose. Endektocidai taip pat neapsaugo kiaulių nuo galimybės užsikrėsti erkių platinamu AKMV. Efektyvių vakcinų nuo erkių taip pat nėra. Kiaulių apsauga nuo Ornithodoros rūšių erkių yra efektyviausia AKM prevencijos priemonė.
Literatūra:
EFSA (European Food Safety Authority), 2010. Scientific Opinion on the Role of Tick Vectors in the Epidemiology of Crimean-Congo Hemorrhagic Fever and African Swine Fever in Eurasia. EFSA Journal; 8 (8):1703.